?

Log in

No account? Create an account

Previous Entry

Šechinos tauta

Išvesdamas Savo tautą iš Micraimo (Egipto), Dievas padengė ją Savo šlove Micráimo kariuomenės akivaizdoje: Dievo angelas, ėjęs izraeliečių gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; ir debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užsiėmė vietą už jų. Jis atsistojo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos ( 14 : 19-20).  Micraimo kariai negalėjo neįvertinti galybės To, Kuris stojo ginti jų persekiojamąją tautą.
Nuo pat pirmosios Išėjimo nakties Dievo dengimas gaubė Jisraelį (Izraelį): naktimis tai buvo ugnies stulpas, apšviečiantis jų gretas ir saugantis nuo nekviestų svečių, naktį – debesies skėčiu saugojo nuo kepinančios saulės. Tokio migracijos aprūpinimo nei prieš tai, nei poto neturėjo nė viena tauta, tai buvo Dievo, Jisdraelio tautos Dievo,  šlovės apsireiškimas.
Todėl ne Jisraelio tautos likimas tapo gyvo aptarimo objektu tarp tautų aplink kelią, kuriuo vedė ją Dievas, bet Jo šlovė, kurią Jis atskleidė Savo tautoje. Tokį liudijimą aptinkame Jozuės knygoje: „Žinau, kad VIEŠPATS šį kraštą yra jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį jums, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte anapus Jordano tiems dviem amoriečių karaliams – Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote. Kai apie tai išgirdome, apmirė mums širdis. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje“ (Joz 2 : 9-11).
Dievo šlovės didybę apgiedojo Mošė (Mozė) garbinimo giesmėje, kurią giedojo išsigelbėjus nuo Micraimo kariuomenės persekiojimo: „Savo didybės šlove nugalėjai priešininkus, išliejai savo įniršį, jis surijo juos, kaip ugnis suryja šiaudus“ (Iš 15 : 7). Mošė pranašiškai regi ir Jisraeli gaubiančios Dievo šlovės poveikį aplinkinėms tautoms: Tą girdėdamos drebėjo tautos, skausmas apėmė Filistijos gyventojus. Edomo vadus pagavo išgąstis; drebulys apėmė Moabo galiūnus; nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai. Juos apėmė baimė ir klaikas; tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo, kolei perėjo tavo tauta, VIEŠPATIE, kolei perėjo tauta, kurią išpirkai“ (Iš 15 : 14-16).
Baisus yra ne Dievo išrinktas objektas, bet Visagalio dėmesys jam: įvairių šio dėmesio apraiškų visuma ir pasako aplinkinėms tautoms, kas yra Dievo šlovė.
Jerūšaláime (Jeruzalėje) pastatyta Šventykla traukė į save aplinkinių tautų dėmesį ne tiek pastato grožiu ir monumentalumu, kiek joje vykdoma tarnyste bei ją palydinčiais stebuklais. Ne Šventyklos stogo spindėjimas tapo švyturiu ištroškusioms sieloms, bet spindesys Gyvojo Dievo, rodančio gailestingumą Jam artimai tautai. Dievo šlovės patraukti pasaulio išminčiai ateidavo išbandyti tos šlovės nešėjus, bet iškeliaudami iš Jerūšalaimo namo jie prideramai pagerbdavo Jisraelio Dievą: „Kai Sabos karalienė išgirdo apie Saliamono garsą VIEŠPATIES vardo garso dėka, ji atvyko jo išmėginti sunkiais klausimais. /.../ ir ji neteko žado. Ji tad karaliui tarė: ‘Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, bet aš kalbomis netikėjau, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai pralenkia kalbas, kurias buvau girdėjusi. Laimingos tavo žmonos! Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys! Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau savo malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti’“ (1 Kar 10 : 1, 5-9).
Tamsoje gyvenusios tautos negalėjo nesižavėti Visagalio su Jisraelio tauta sudarytos Sandoros šviesa: „Balaamas, pakėlęs akis, matė Izraelį, gyvenantį stovykloje, giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas, jis ištarė pranašavimą, sakydamas: ‘Beoro sūnaus Balaamo žodis, – žodis žmogaus, kuriam atvertos akys, žodis girdinčio Dievo žodžius, matančio regėjimą iš Visagalio, parpuolusio kniūbsčia, bet atmerktomis akimis. Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli! Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens! Vanduo liesis iš jo kibirų, sėklą jis sės drėgnuose laukuose; jo karalius bus iškilesnis už Agagą, bus išaukštinta jo karalystė. Dievas, vedantis jį iš Egipto, jam yra tarsi laukinio jaučio ragai. Jis suris sau priešingas tautas, sutrupindamas jų kaulus, perverdamas juos savo strėlėmis. Pritūpęs jis guli tarsi liūtas ir liūtė. Kas išdrįs jį prikelti? Palaimintas, kas tave laimina, prakeiktas, kas tave keikia’ (Sk 24 : 2-9).
Ne vien tik pranašų regėjimais atsakyta į retorinį Mošė klausimą „Kokia kita didelė tauta, kuriai dievai būtų taip artimi, kaip mums VIEŠPATS, mūsų Dievas, kad ir kada tik pašauktume Jo? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums šiandien duodu?“ (Įst 4 : 7,8).  Savo šlovės galybe Dievas įkėlė Toros pamatus į daugelio pasaulio tautų įstatytmus. Tai palaiminimas: juos pasiekė Dievo šlovė.
Karaliai ir gausių tautų valdovai nužemindavo save Jisraelio Dievo šlovės akivaizdoje: „Tuomet karalius Darijus rašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: ‘Teklesti jūsų gerovė! Šiuo raštu įsakau, kad žmonės visoje mano karališkoje valdoje drebėtų ir bijotų Danielio Dievo, nes Jis yra gyvasis Dievas, – Jis yra amžinas. Jo karalystė niekad nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina’“ (Dan 6 : 25-27).
Jisraelio Mesijo atėjimui įnešus pilnumą į apreiškimą apie Dievo karalystę, Dievo šlovė apšvietė pirmosios Sandoros tautą: Jėšūa, Jisraelio Karalius ir yra Dievo šlovė: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriame yra Mano palankumas. Klausykite Jo! (Mt 17:5). Jisraelio Mesijyje atskleistas Dievo palankumas tiems, kurie Jį myli, šlove prašoka apreiškimą, kuris buvo prieinamas žmonijai pirmosios Sansaros veikimo metu. Mesija Jėšūa pabrėžia šią aplinkybė, kai sako mokiniams: Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas (Lk 11 : 31) ir „Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!“ (Mt 12 : 6).
Šlovė, kuria Dievas apšvietė pirmosios Sandoros Savo tautą, tik numatė tos šlovės didybę, kuri įtvirtina Žemėje Dievo Sūnaus Jėšūa, Jisraelio Karaliaus, karalystę. Apie šią, Dievui klusniam Jisraeliui parengtą šlovę, pranašavo Šim‘onas (Simeonas): „...mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę (Lk 2 : 30-32).
Dievo šlovė – Šechina – niekad neapleido pirmosios Sandoros tautos, tačiau į Dievo planą įeina išplėsti Savo šlovę į visas pasaulio tautas. Tai Jis padaro Savęs vertu būdu: Jis atveria Savo Sandorą kiekvienam žmogui, įeinančiam į ją atitinkantį klusnumo santykį su Karaliumi, Kurį Jis pastato Savo Karalystėje: „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, Savo šventojo kalno! Paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką. VIEŠPATS man tarė: ‘Tu esi Mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau. Prašyk Manęs ir padarysiu tautas Tavo paveldu, Tavo valdomis – visus žemės pakraščius.’“ (Ps 2 : 6-8). Jei anksčiau, pirmosios Sandoros laikais, Dievo šlovė dengė Jisraelį, tai dabar, Naujosios Sandoros laikais (Jer 31 : 31-34), Šechina yra prieš jų akis: „... mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą ...“ (Lk 2 : 30). Matyti reiškia regėti objektą iš šalies.
Dievo apreiškimo apie Savo šlovę pilnuma, išreikšta Naujojoje Sandoroje su Jisraeliu, teikia žmonijai dvipusę paskatą: buvimas po Dievo šlovės šešėliu paskatina poreikį matyti šią šlovę ir to atkakliai siekti, kaip dar Mošė: „Parodyk man, Meldžiamas, Savo šlovę!“ (Iš 33 : 18).  Dievo šlovės regėjimas sukelia poreikį į ją įeiti, būti jos dengiamam. Šis poreikis įgyvendinamas formuojant amžinąją Šventyklą – Dievo ir žmonių Šechiną: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais’ (Apr 21 : 2,3).
Pirmosios Sandoros Dievo tautos, kūniško Jisraelio, pašaukimasišsilaikyti Dievo šlovėje. Tačiau visos žmonijos Išganymo plane Dievas numatė laikotarpį, kurį Pats Mokytojas pavadino pagonių laikais – nuo Jerūšalaimo sugriovimo iki sostinės grįžimo į Jisraelio jurisdikciją. Tai Pažadėtosios Žemės sunykimo, negandų, tautos išvarymo, trėmimo ir buvimo galute laikotarpis. Apie tai šie Mokytojo žodžiai:Kai matysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste- teišeina iš jo, kas apylinkėse – tenegrįžta. Tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų Raštai. Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą. Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai“ (Lk 21 : 20-24).  Šis laikotarpis pavadintas pagonių laikais todėl, kad per jį buvusiosios pagoniškos tautos įgijo Dievo šlovės dengimą. Šiuo metu pirmosios Sandoros Dievo tautai Šechina liko prieš jų akis: tai daugybė tautų, pažinusių Jisraelio Dievo šlovę Mesijo Jėšūa Asmenyje. Apie tai apaštalas Paulius liudija: Pats Dievas, Kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (2 Kor 4 : 6). Jis atskleidžia ir paslaptį, kodėl pirmosios Sandoros Dievo tauta nesugebėjo įeiti į Dievo šlovę: Kad jūs, broliai, per gerai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: Iš Siono kalno ateis Gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo. Ir tokia bus jiems Mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes (Rom11 : 25-27). Šį išgelbėjimą minėjo ir Mokytojas Jėšūa: Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti (Lk 21 : 25-28). Šechina uždengs visą Jisraelį.
Šiam laimingam įvykiui, kai Jisraelio šlovė sugrįžta pirmosios Sandoros tautai, skiria savo pranašystę Cefanja (Sofonija): Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukra, Šauk, Izraeli! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukra Jeruzale! VIEŠPATS panaikino tau padarytą nuosprendį, nušlavė šalin tavo priešus. Izraelio karalius, VIEŠPATS, yra tavyje; tau nelaimės bijoti daugiau nereikės. Tą dieną Jeruzalei bus sakoma: ‘Nebijok, Sionai, nenuleisk rankų!’ VIEŠPATS, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme, kaip džiūgaujama iškilmių dieną. Atitolinsiu nuo tavęs nelaimę, dėl kurios kentei pajuoką. Tikėk manimi! Tuo metu padarysiu galą visiems, kurie tave engė. Išgelbėsiu raišuosius, surinksiu paklydėlius ir permainysiu jų gėdą į gyrių ir garbę visoje žemėje. Tuo metu parvesiu jus namo ir tuo laiku jus surinksiu. Padarysiu jus garbingus ir giriamus visose žemės tautose, kai sugrąžinsiu jūsų akyse tremtinius, – kalbėjo VIEŠPATS (Sof 3 : 14-20). Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11 : 29) – laiku primena apaštalas Paulius. Jis užtikrina skaitytoją, kad pirmosios Sandoros Dievo tautos išrinkimas išlaiko paskirtumą šlovei, kuris todėl neišvengiamai įvyks atėjus metui, nes Dievo meilė nekintama.
Koks tad yra Naujosios Sandoros brolių santykis su pirmosios Sandoros tauta? Neabejotina, kad apaštalas Paulius nesuklydo tvirtindamas: „...žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2 : 4,5). Tikra Jėšūa mokinių brolystė negali neturėti vidinio troškimo dalytis Viešpaties džiaugsmu įvykstant Cefanjos pranašystei: žydų tautai tampant įžymiai ir garbingai tarp visų pasaulio tautų.
Kam kaip ne Jisraeliui nukreipia Viešpats Savo meilę per mūsų širdis? Tai didžiausias palaiminimas kiekvienam iš mūsų bei visai mūsų brolystei, kaip sako apaštalas Paulius: Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. Amen“ (1 Tes 3 : 12-13).
„Šabbat Šalom!“ Mesijinė tarnystė kviečia brolius su meile tarnauti pirmosios Sandoros Dievo tautai kasdienėje maldoje už Jisraelį:
shabbatshalomvilnius.wordpress.com
Vilnius, Purim Katan (2016 vasario 23).

Profile

shabbatshalomlt
shabbatshalomlt

Latest Month

Март 2016
Вс Пн Вт Ср Чт Пт Сб
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
Разработано LiveJournal.com
Designed by yoksel